Pristatyta ūkininkaujamų ir neūkininkaujamų Dubravos miško medynų raida
Lietuvos mokslų akademijos išvažiuojamojo posėdžio, surengto š. m. birželio 16 dieną Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institute, Girionyse, dalyviams, aplankiusiems ir Dubravos mišką, buvo pristatyti medynų dinamikos ypatumai daugiau nei 60 metų neūkininkaujamame miške. Nustatyti ypatumai buvo palyginti su viso Dubravos miško ūkininkaujamų medynų charakteristikomis.
Dubravos miškas pagrindine Miškų instituto tyrimo baze tapo nuo 1957 metų, kai buvo įsteigta Dubravos miškų tyrimo stotis. Miškas yra daugybės eksperimentų, skirtų medynų atkūrimui, formavimui, našumo tyrimams, inventorizacijų tobulinimui bei jų sistemų kūrimui, vieta.
Medynų formavimo, jų našumo tyrėjams buvo ypač patraukli šiaurės vakarinė girios dalis, juosianti ten esančią aukštapelkę. Mineralinės augavietės, susiformavę ant priesmėlio dirvožemių su priemolio podirviu, sudarė pačias geriausias sąlygas aukšto našumo tvarių medynų formavimuisi. Dabartinėje rezervatinės apyrubės teritorijoje tuo metu buvo įsteigta vienuolika pastovių tyrimo barelių, kuriuose įprastinė ūkinė veikla buvo draudžiama. Šis draudimas 1958 m. vykusios miškotvarkos metu bendru Dubravos miškų tyrimo stoties specialistų ir Miškų instituto mokslininkų sprendimu buvo išplėstas į visą būsimos rezervatinės apyrubės teritoriją (50, 51, 68 ir 69 kvartalų dalyse), iš viso – 120 ha plote, paliekant medynus savaiminiam formavimuisi.
1992–1993 m., veikiant stipriems vėjams ir sausrai, ši miško dalis tapo intensyvaus kinivarpų plitimo į aplinkinius miškus židiniu. Teko spręsti, ar šalinti besiformuojančius židinius ir taip gelbėti aplinkinius miškus, ar tai teritorijai suteikti rezervato statusą ir toliau vykdyti intensyvius stebėjimus. Siekiant neprarasti beveik keturių dešimtmečių savaiminio miško formavimosi įdirbio, buvo pasirinktas antrasis kelias. 1994 metų gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu šiai teritorijai suteiktas rezervatinės apyrubės statusas. Vyriausybės nutarime pasakyta, jog „už rezervatinės apyrubės būklę atsako Dubravos eksperimentinė miškų urėdija, o Lietuvos miškų institutas vykdo mokslinius tyrimus ir rašo rezervatinės apyrubės metraštį“.
Miškų Institutas 1995–1996 m. inicijavo projektą, siekiant sukurti „gamtinių bendrijų stebėjimo sistemą, apimant ne tik medžius, bet ir visą kitą augaliją, gyvūniją, kenkėjus, ligas, dirvožemį, hidrologinį režimą ir kt.“. Realiai buvo įgyvendintas tik medynų stebėjimas – monitoringui buvo išskirti septyniasdešimt aštuoni 400 m2 ploto bareliai, išdėstyti sisteminiu būdu kas 125 m. Bareliai buvo matuoti 1996, 1998, 2001, 2011 ir 2016 metais.
Dubravos miške Lietuvos nacionalinės miškų inventorizacijos (NMI) prototipui sukurti 1976 metais buvo suformuotas ir iki šiol kas 5 metai yra matuojamas 188 pastovių apskaitos barelių tinklas. Pradedant 1976 metais, atlikti 9 matavimai (paskutinis – 2016 metais). Dubravos miške gauti atrankinio matavimo rezultatai, kaip ir rezultatai, gauti NMI tinklo pagalba, visoje šalyje leidžia tobulinti tiek NMI metodiką, tiek patikimai įvertinti ūkininkavimo rezultatus.
1962 m. rezervatinės apyrubės teritorijoje brandžiame pušyne buvo išskirtas ir iki šiol matuojamas pastovus tyrimo barelis. Tokiu būdu šiuo metu Dubravos miške turime tris atrankiniu metodu ar ištisinio matavimo pagalba stebimus atskirus objektus: visą ūkininkaujamą Dubravos mišką beveik 5 tūkst. ha plote (toliau – Dubravos miškas), neūkininkaujamą jo dalį 120 ha ploto rezervatinėje apyrubėje (toliau neūkininkaujamas miškas) ir seniausiai, nuo 1962 m. stebimą medyną (toliau rezervatinės apyrubės pušynas).
Rezultatai:
1. Dubravos miško ūkininkaujamoje ir rezervatinėje dalyse mineraliniuose dirvožemiuose susiformavę medynų augimo sąlygos yra gana panašios. Rezervatinės dalies augavietės pasižymi kiek aukštesniu indeksu (HAB = 31m, DAB = 42-43 cm), kai likusioje dalyje atitinkamai HAB = 28 m, DAB = 34-36 cm. Šie skirtumai nulemti rūšinės medynų sudėties, rezervatinėje apyrubėje vyrauja spygliuočių medynai, pasiekiantys tose pat augavietėse didesnį našumą, nei minkštųjų lapuočių medynai;
2. Labai svarbus ir charakteringas ūkininkaujamų ir rezervatinių miškų rodiklis yra medynų amžius, jo kaita. Ūkininkaujamų medynų Dubravos girioje vidutinis amžius per 4 dešimtmečius nepasikeitė, išliko artimas 54 metams, kai rezervatinės apyrubės per 20 metų padidėjo 19 metų – nuo 74 iki 93, analogiškai nuo 1976 metų turėjo padidėti nuo 54 iki 93 metų;
3. 1976–1991 m. Dubravos miške buvo fiksuotas gana aukštas 10 m3/ha metinis visų medynų vidutinis tūrio prieaugis, dėl 1992–1996 m eglynų žūties nukritęs iki 7 m3/ha, vėliau buvo beatsistatąs, bet 2010 m. škvalas vėl sutrikdė normalią šio miško jau ne tik eglynų, bet ir pušynų bei beržynų tolimesnę raidą;
4. Reguliarių apskaitos barelių matavimų dėka, buvo nustatyta, kad pastaruosius tris dešimtmečius dažnai pasikartojančios audros, sausros, kenkėjai lemia, jog miškininkų tikslingai projektuojamos ūkinės priemonės, kirtimai gali būti atliekami ne daugiau 45 proc., o eglynuose – ne daugiau 23 proc. bendros kirtimų apimties. Visa kita tenka skirti stichinių reiškinių padariniams likviduoti. Todėl klimato kaitos akivaizdoje be galo svarbios miško ūkinės priemonės, kirtimų sistemos orientuotos į atskirų medynų ir ištisų miško masyvų tvarumo padidinimą;
5. Tarp rezervatinėje apyrubėje augančių medžių vyrauja eglės medžių tūris. Per 20 metų eglės vyravimas dėl jos pažeidimų sumažėjo 12 p. p. (nuo 51 iki 39 proc.), padidėjo pušies vyravimas 9 p. p. (nuo 29 iki 38 proc.), stabiliai laikosi lapuočių dalis – apie 20 proc. Žuvusių per 20 metų rezervatinės apyrubės medžių tarpe vyrauja eglė (mažėja nuo 80 iki 72 proc.), pušies mažėja nuo 19 iki 10 proc. Tarp žuvusių medžių daugėja minkštųjų lapuočių medžių stiebų tūrio dalis (nuo 3 iki 13 proc., iš jų drebulės – nuo 1 iki 7, beržo – nuo 1 iki 6 proc.). Tai susiję su šių medžių rūšių medžių amžiumi;
6. Nežiūrint ženklaus rezervatinėje apyrubėje augančių medynų tūrio prieaugio – vidutiniškai 11 m3/ha per metus ir ne mažiau intensyvios žūties – 9,8 m3/ha, medynuose buvo sukauptas tik 1,2 m3/ha per metus medžių stiebų tūris. Apyrubėje vyksta nepageidaujama ūkininkaujamuose miškuose apaugusių medynų plotų kaita krūmynais, lazdynynais. Atrankinių matavimų duomenimis, kasmet prarandamas apie 1 proc. medynų plotas. Tai, savo ruožtu, dar labiau pablogina prieaugio balansą;
7. Rezervatinės apyrubės pušynas 0,42 ha plote stebimas ilgiausiai – 58 metus, nuo 1962 m. (100 metų amžiaus) iki 2021 metų (158 metų amžiaus). Tai tipingas dviardis labai aukšto produktyvumo su antru eglės ardu pušynas. Augavietės našumo indeksai stebėjimo laikotarpyje HAB = 30-32 m, DAB = 39-45 cm didėjo. I ardo medyno skalsumas sumažėjo nuo 1.12 iki 1.01, II ardo – nuo 0.24 iki 0.19. Tuo galima paaiškinti medžių skersmens augimo sąlygų pagerėjimą ir, atitinkamai, I ardo medyno indekso DAB padidėjimą;
8. Pirmo ardo, daugiausia pušies, medžių skaičius per 58 metus sumažėjo nuo 382 iki 218, t. y. 164 vnt., antro ardo – nuo 382 iki 181, t. y. 201 medžiu 2013 metais. 2021 m. buvo nustatytas ženklus II ardo medžių įaugimas. Pastaruoju metu antras ardas pasipildė ąžuolo, liepos, kitų lapuočių medeliais – 2021 m. apmatuoti 67 vnt./ha naujai įaugę medeliai;
9. Rūšinė sudėtis per 6 dešimtmečius praktiškai nesikeitė: pirmame arde vyrauja pastoviai pušis, antrame – eglė. Pirmo ardo medžių stiebų tūris padidėjo nuo 654 iki 714, antro ardo – nuo 73 iki 79, t. y. iš viso 66 m3/ha;
10. Rezervatinės apyrubės pušyno našumas. 1962–2021 m. laikotarpiu medyne užaugo 494 m3/ha. Daug medžių (425 m3/ha) žuvo. Medyne buvo sukaupta tik 69 m3/ha medienos, vidutiniškai 1.2 m3/ha per metus. Visą stebėtą laikotarpį suskirstėme į 5 periodus. Per 58 metus vidutiniškai kasmet priaugdavo po 8.5 m3/ha per metus, prieaugiui mažėjant nuo 8,2 stebėjimo pradžioje iki 7,4 m3/ha per metus stebėjimo pabaigoje. Didžiausiu prieaugiu išsiskiria laikotarpis, sekęs po 1992–1996 m. sausrų, audrų ir kinivarpų pažeidimų.
Medynų našumas per visą auginimo laikotarpį yra nustatomas kaip tūrio prieaugių suma. Medžių stiebų tūrio prieaugis 100 – 158 metų amžiuje buvo nustatytas pagal pakartotinus matavimus, taikant unifikuotą metodiką, naudojamą nacionalinėje miškų inventorizacijoje (A. Kuliešis ir kt., 2003). Analizuojamo medyno I ir II arduose per 58 metus užaugo 494 m3/ha medienos, t. y. vidutiniškai 8,5 m3/ha kasmet.
Nagrinėjamo pušyno I ir II arduose 100 metų amžiuje (1962 m. spalis) buvo sukauptas 727 m3/ha medžių stiebų tūris. Siekdami įvertinti žuvusių ar išimtų iš medyno per 100 metų iki stebėjimų pradžios medžių tūrį ir bendrą pušyno našumą 100 metų amžiuje, panaudojome medynų našumo modelį (Kuliešis, 1993). Nustatėme, kad augimo sąlygomis, kai H100 = 31,0 m, D100 = 42 cm bei orientuojantis į vieneto skalsumo medyno suformavimą ir jo palaikymą, labiausiai tikėtinas bendras I ardo medyno našumas 100 metų amžiuje yra 971 m3/ha, kartu su sukauptu 100 metų amžiuje II ardo medžių stiebų tūriu - 1044 m3/ha arba 10,4 m3/ha per metus. Pridėję prie bendro našumo, nustatyto 1962 metais (1044 m3/ha), užaugintus 1962–2021 metais 494 m3/ha, gausime 1538 m3/ha viso 158 metų laikotarpio bendrą medyno našumą. Per 158 metus užaugo 1538 m3/ha, sukaupta 796 m3/ha, t. y. tik 51,8 proc. visos išaugintos medienos.
Apie pušyno auginimo efektyvumą galima spręsti pagal sukaupto medyne tūrio prieaugio dalį nuo bendro našumo arba sukauptą analizuojamu laikotarpiu vidutiniškai per metus medžių stiebų tūrį. Pirmojo šimtmečio metu sukauptas pušies I ir eglės II ardo medžių stiebų tūris sudarė 70 proc. bendro našumo (727/1044). Per kitus 58 metus sukauptas tūris sudarė tik 14 proc. (69/494). 86 proc. viso prieaugio prilygo žuvusių tuo laikotarpiu medžių stiebų tūriui. Jei per 100 metų kasmet I ir II ardo medyne buvo kaupiama 7,3 m3/ha (727/100), tai per sekančius 58 m. tik 1,2 m3/ha/m.(69/58).
Tai leidžia daryti išvadą, kad pušyno auginimo efektyvumas su amžiumi mažėja. Ūkiniu požiūriu, pušyno auginimas iki gamtinės brandos ar dar ilgiau našioje augavietėje nėra efektyvus, jau nekalbant apie vyresniame amžiuje išaugintos medienos kokybę. Ryškus medienos kaupimo sumažėjimo pušyne veiksnys yra labai suintensyvėjusi medžių žūtis, pradedant 120 metų amžiaus medžiais. Kartu su 8,5 m3/ha vidutiniu metiniu tūrio prieaugiu per 58 metus, žuvusių medžių stiebų tūris sudarė vidutiniškai 7,3 m3/ha per metus.
Augančių medžių skaičiaus pasiskirstyme pagal skersmenis senstant medynui stebimas poslinkis medžių skaičiaus didesnių skersmenų kryptimi.
Individualių medžių, ypač žuvusių, apskaitoje svarbūs 1987 metai. Nuo medžių ženklinimo numeriais pereita prie kiekvieno medžio polinių koordinačių matavimo. Tai užtikrina patikimą žuvusio medžio, net visiškai suirus jo medienai, identifikavimą.
Vienas iš svarbesnių medžio išlikimą medyne ar žuvusio medžio medienos suirimą lemiančių veiksnių yra medžio skersmuo. Svarbu išsiaiškinti kaip keičiasi augančių ir kaip keičiasi žuvusių medžių pasiskirstymas amžiaus bėgyje, kaip šis pasiskirstymas priklauso nuo medžio rūšies.
Didžiausią augančių pušies medžių skaičių per visą stebėjimo laikotarpį išlaikė 38–50 cm skersmens medžiai. Jų skaičius palaipsniui, nuo 2004 metų, susilygino su storesnių nei 50 cm skersmens medžių skaičiumi. Visą 1987–2021 m. laikotarpį augančių pušies medžių skaičius, didėjant amžiui, pastoviai mažėjo visuose storumo laipsniuose. Maksimalus žuvusių pušies medžių skaičius yra stebimas 26,1–38 cm skersmens. Tai rodo, jog žūvantys pušies medžiai yra 12 cm plonesni už pasiliekančius augti. Žuvusių pušies medžių skaičius tolygiai didėjo visuose storumo laipsniuose, didėjant medynų amžiui.
Didžiausias antro ardo augančių ir žuvusių eglės medžių skaičius stebimas iki 14 cm. Eglės, kaip ir pušies tam tikro skersmens medžių skaičius, didėjant amžiui, keičiasi analogiškai – mažėja augančių ir daugėja žuvusių medžių skaičius. Eglės medžių pasiskirstymas pagal skersmenis, nustatytas 2021 metais, ryškiai išsiskiria nuo pušies atitinkamo pasiskirstymo. Tai – medžių skaičiaus su visiškai susiskaidžiusia pušies (4 medžiai) ir eglės (43 medžiai) mediena medžių skaičiaus skirtumų pasekmė.
Pateiksime medžių skaičiaus pasiskirstymo pagal skersmenis ir būklę – augantys, žuvę, pilnai suirę – sąvadą stebėjimo pradžioje (1987) ir pabaigoje (2021). Labiausiai pagal medžių skaičių yra pažeidžiami ploniausi, tiek pušies, tiek eglės medžiai. Ploniausių medžių mediena taip pat greičiausiai suyra. 34 metų laikotarpyje žuvo 27 proc. pušies ir 63 proc. eglės medžių. Visiškai suiro tik 8 proc. visų žuvusių pušies ir 48 proc. visų žuvusių eglės medžių.
Vienas iš svarbesnių uždavinių vykdant medynų našumo monitoringą, ypač neūkininkaujamuose miškuose sudarant absorbuoto iš atmosferos CO2 balansą, yra įvertinti žuvusių medžių medienos suirimo laipsnį. Tiek pušies, tiek eglės žuvusių medžių medienos suirimas priklauso nuo medžių skersmens, nuo metų skaičiaus, praėjusių po medžių žūties. Praėjus 31 ir daugiau metų po žūties, ploniausi pušies medžiai pasiekė 75 proc. suirimo laipsnį, 26–50 cm skersmens – 60 proc. ir storesni kaip 50 cm – beveik 50 proc. suirimo laipsnį. Eglės iki 14 cm skersmens medžių mediena 30 metų po žūties buvo visiškai suirusi, 14–38 cm skersmens eglės medžių medienos suirimo laipsnis siekė beveik 40 proc. Duomenų analizės metu paaiškėjo, jog svarbią įtaką tam turi medžių padėtis: stovintis, gulintis, jo kontakto su žeme laipsnis.
Siekdami geriau panaudoti miškus klimato kaitai švelninti, privalome didinti miškų produktyvumą, siekti tolygios medynų amžiaus klasių struktūros, didinti medynų tvarumą, formuoti tinkamos rūšinės sudėties ir tankumo medynus ankstyvame amžiuje, plėsti tyrimus, užtikrinančius objektyvų absorbuotos medžiuose anglies balanso įvertinimą bei leidžiančius efektyviai sandėliuoti absorbuotą iš atmosferos CO2. Neūkininkaujamų miškų plotų plėtra, turi būti derinama su reguliarių stebėjimų šiuose plotuose organizavimu.
Analizavo ir apibendrino prof. Andrius Kuliešis
Duomenis tvarkė, skaičiavo Petras Eigirdas
Atnaujinimo data: 2022-09-01
Taip pat skaitykite:
Naujai statomų Vilniaus daugiabučių gyventojams ruošiamas 6,5 euro mėnesinis mokestis